dievašninkas

dievãšninkas, -ė smob. (1) 1. žr. dievažninkas: Nekenčiu aš šitų dievãšninkų: tik die ir die Rdm. 2. L, BŽ507 šventuolis, šventeiva: Ir tu pats juk nelabai seniai buvai didelis dievašninkas rš.